Europa turi nustoti bijoti reaguoti

Rusijos hibridinis karas prieš Europą prasidėjo ne tik su visapusišku įsiveržimu į Ukrainą, nei pastaraisiais metais. Kremliaus žvalgybos tarnybos vykdo priešiškas operacijas visoje Europoje nuo pat to laiko, kai Vladimiras Putinas atėjo į valdžią.

Per ilgai Europa nesugebėjo tinkamai reaguoti. Kai kurie baiminosi, kad ryžtingesnis atsakas išprovokuos Maskvą. Tačiau įvyko visiškai priešingai. Kremlius dvejonę ir baimę dėl eskalavimo traktuoja kaip silpnumą, o tai skatina tolesnę agresiją. Kiekvienas silpnas atsakas moko Kremlių, kad jis gali išbandyti kitą ribą, sukelti dar daugiau sumaišties ir chaoso mūsų visuomenėse, nesusidurdamas su pakankamai rimtomis pasekmėmis, kurios priverstų jį pakeisti elgesį. Putinas eina tiek toli, kiek jam leidžiama. Baimė dėl eskalavimo neužkirto kelio eskalavimui – ji jį dar labiau paskatino.

Europa yra Rusijos hibridinio karo, kuris tampa vis mažiau hibridinis, taikinys. Jis apima karines ir nekarines priemones, dažnai skirtas likti žemiau atviro ginkluoto konflikto ribos, įskaitant kibernetines operacijas, dezinformaciją, ekonominį spaudimą, sabotažą ir migracijos panaudojimą kaip ginklą. Ribos tarp hibridinio ir tradicinio karo išblėso. Kasdien girdime apie sabotažo aktus ir bandymus sabotuoti mūsų infrastruktūrą, taip pat apie dronus, pažeidžiančius mūsų oro erdvę ir netgi pakrautus sprogmenimis, kaip buvo Leipcige. Artėjant rinkimams, sustiprėja Rusijos kibernetinės atakos ir dezinformacijos kampanijos. GPS signalo trukdymas ir klastojimas yra kasdienybė Europos rytiniuose pasienio regionuose. 

Rusija tebėra pagrindinė grėsmė Europos demokratiniam vientisumui. Ji mus puola manipuliuodama informacija ir vykdydama hibridinį kišimąsi. Naudodama šimtus tūkstančių suklastotų paskyrų socialiniuose tinkluose, ypač rinkimų metu, ji siekia paveikti žmonių nuomonę, pavaizduoti Rusiją kaip stiprią ir nenugalimą bei sustiprinti Kremliui palankias naratyvas ir kandidatus.

Rusija veikia ne viena: ji turi partnerių autoritarinėse valstybėse, tokiose kaip Baltarusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja. Pavyzdžiui, Baltarusija panaudojo migraciją kaip ginklą prie ES sienų – 2024 m. užregistruota daugiau nei 36 000 koordinuotų bandymų kirsti sieną. Baltijos jūroje su Kinija susiję laivai buvo įtraukti į incidentus, kurių metu buvo sugadinti kritinės svarbos duomenų ir elektros kabeliai.

Rusija, jos sąjungininkai ir tarpininkai turi susidurti su realiomis pasekmėmis, o ne tik su pasmerkimu. Mums reikia bendro grėsmių vaizdo, galingesnių priemonių, didesnio pasirengimo, realių operatyvinių pajėgumų ir valios jais pasinaudoti. Bet koks valstybės narės suvereniteto pažeidimas turi būti atsakytas veiksmingomis atsakomosiomis priemonėmis.

ES valstybės narės dar turi parengti suderintą atsaką į hibridinį karą nacionaliniu, Europos lygmeniu ir, jei reikia, kartu su NATO.

Rytų flangas yra pirmoji Europos gynybos linija, todėl turime sparčiau įgyvendinti „Eastern Flank Watch“ – ES iniciatyvą, skirtą sustiprinti stebėjimą ir gynybą palei bloko sienas su Rusija ir Baltarusija.

Taip pat turime įvesti griežtesnes taisykles Rusijos pasų turėtojams, atvykstantiems į ES. Mažiausia, ką turime padaryti, – uždrausti įvažiuoti visiems, tarnaujantiems Rusijos saugumo ir žvalgybos organizacijose, įskaitant buvusius narius, kurie kovojo Ukrainoje. 

ES turi pasinaudoti savo ekonomine ir diplomatine galia, kad sustabdytų de facto Rusijos laivyno veiklą ir sankcijų apeinimą. Šių laivų savininkai ir operatoriai turi būti nubausti. Be to, pasekmės už kritinės povandeninės infrastruktūros (CUI) sugadinimą turi būti žymiai sugriežtintos, kad tai taptų veiksminga atgrasymo priemone. 

Mums reikia geresnio keitimosi žvalgybos informacija, daugiau išteklių kovai su dezinformacija ir stipresnės mūsų kritinės infrastruktūros apsaugos. Tačiau labiausiai mums reikia sankcijų, kurios smogtų pačiam Rusijos ekonomikos širdžiai. 

Nuo pat Rusijos puolimo prieš Ukrainą pradžios EPP frakcija reikalavo imtis ryžtingų sankcijų, tačiau Tarybos laipsniškas požiūris buvo pernelyg lėtas, ir Rusijos ekonomika spėjo prisitaikyti. Kremliaus propaganda tvirtina, kad sankcijos neveikia. Tai netiesa. Sankcijos veikia, tačiau reikia griežtesnio jų vykdymo ir drąsesnių priemonių.

Liepos mėnesį ES priėmė^21-ąjį sankcijų paketą prieš Rusiją. Iki metų pabaigos ES bus uždrausta importuoti suskystintas gamtines dujas (SGD) iš Rusijos, o dujų importas dujotiekiu bus palaipsniui nutrauktas iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Europos Parlamentas sugriežtino Europos Komisijos pradinį pasiūlymą dėl naftos ir jos produktų embargo, nutraukdamas ilgalaikes sutartis anksčiau, nei buvo siūloma iš pradžių. 

Tai sveikintini sprendimai, tačiau reikia padaryti dar daugiau. Europos Parlamento pasiūlymai išdėstyti ataskaitoje, kurią plenarinė sesija priėmė rugsėjo 16 d. Europa gali būti stipri, jei to nori. Tačiau šią ryžtą išbando milžiniška, melaginga Rusijos propagandos mašina. 

Europos lyderiai turi nustoti bijoti priemonių, būtinų mūsų saugumui užtikrinti. Šiandien Ukraina yra pavyzdys, rodantis norą gintis ir laimėti. Taip pat ir Moldavija bei Armėnija, kurios susidūrė su didžiuliais hibridiniais išpuoliais, kuriuose buvo panaudotos visos Maskvos arsenale esančios priemonės, tačiau kurių lyderiai ir gyventojai vis tiek išliko tvirti.