Vaikai neturėtų būti priversti kovoti su algoritmu

Mes sakome vaikams, kad jie padėtų telefonus į šalį. Kad nustotų naršyti. Kad praleistų mažiau laiko internete. Mes sakome tėvams, kad jie nustatytų ribas, o mokykloms – kad mokytų atsakingo naudojimosi.

Tuo pačiu metu mes jiems siūlome programas, sukurtas taip, kad būtų kuo sunkiau nustoti jomis naudotis.

Begalinis slinkimas pašalina natūralų tašką, kuriame galėtume sustoti. Automatinis paleidimas pradeda rodyti kitą vaizdo įrašą dar prieš jums nusprendžiant, ar norite jį žiūrėti. Pranešimai nuolat atkreipia jūsų dėmesį. Rekomendacijų sistemos išmoksta, kas ilgiausiai pritraukia jūsų dėmesį, ir siūlo jums daugiau to paties.

Tai nėra atsitiktinės funkcijos. Jos yra verslo modelio, kurio tikslas – kuo ilgiau išlaikyti vartotojus platformoje, dalis. Iš tiesų, 97 % populiariausių programėlių, kuriomis naudojasi ES vartotojai, naudoja bent vieną vadinamąjį „tamsųjį modelį“ – dizaino elementą, kuris gali nukreipti ar paveikti mūsų pasirinkimus internete. 

Suaugusiesiems tai kelia sunkumų. Todėl neturėtume stebėtis, kad ir vaikams kyla tokių pačių problemų.

Daugiau nei 80 % jaunų europiečių kasdien naudojasi socialine žiniasklaida. Daugiau nei vienas iš dešimties paauglių rodo problemingo socialinės žiniasklaidos naudojimo požymių. Neseniai Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalis 15-mečių socialiniuose tinkluose praleidžia daugiau nei tris valandas per dieną. Duomenys taip pat rodo ryšį tarp intensyvesnio naudojimo ir dažnesnių pranešimų apie nerimą bei depresijos simptomus.

Tai neįrodo, kad socialiniai tinklai savaime yra žalingi vaikams. Jie suteikia jauniems žmonėms prieigą prie informacijos, švietimo ir kūrybiškumo. Todėl klausimas nėra tas, ar vaikai turėtų augti su technologijomis. Jie jau auga su jomis. Tikrasis klausimas yra, kokioje skaitmeninėje aplinkoje esame pasirengę leisti vaikams augti.

Rugsėjo mėnesio plenariniame posėdyje Europos Parlamentas pritarė pranešimui dėl socialinių tinklų ir internetinės aplinkos poveikio jauniems žmonėms. EPP frakcija jį parėmė, nes atsakomybė už vaikų saugumą internete negali būti perkeliama vien tik vaikams ir jų tėvams.

Tėvai atlieka svarbų vaidmenį. Mokyklos taip pat turi savo vaidmenį. Vaikai turi išmokti atpažinti manipuliacijas, dezinformaciją ir žalingą turinį. Jie turi suprasti, kaip algoritmai formuoja tai, ką jie mato, kaip apsaugoti savo asmens duomenis ir kaip jų elgesys internete veikia kitus.

Tačiau tėvai negali perprojektuoti algoritmo. Taip pat tėvai negali išjungti pačioje platformoje įdiegtų funkcijų ar stebėti kiekvieno turinio elemento, su kuriuo susiduria vaikas. Platformos taip pat privalo prisiimti atsakomybę.

Todėl EPP frakcija siekia, kad saugumas būtų integruotas į paslaugas, kuriomis naudojasi vaikai. Vaikų saugumas turi būti įtrauktas į skaitmenines paslaugas nuo pat pradžių, o ne siūlomas kaip papildomas nustatymas, kurį tėvai turi rasti ir aktyvuoti.

Vaikų paskyrose automatinis atkūrimas turėtų būti išjungtas pagal numatytuosius nustatymus. Begalinis slinkties funkcija turėtų būti ribojama. Pranešimai turėtų būti apriboti. Vaikai turėtų būti raginami daryti pertraukas ir jiems turėtų būti suteikti paprasti būdai, kaip iš naujo nustatyti savo naujienų srautą. Jų paskyrose pagal numatytuosius nustatymus turėtų būti taikomi aukščiausi privatumo nustatymai, o jų asmens duomenys neturėtų būti naudojami jų profiliavimui tikslinės reklamos tikslais. 

Nė viena iš šių priemonių nesutrukdytų jauniems žmonėms mėgautis socialine žiniasklaida. Tai tiesiog neleistų laikyti maksimalaus įsitraukimo numatytuoju variantu.

Yra dar viena šios diskusijos pusė, kurios negalime ignoruoti. Maždaug vienas iš šešių vaikų Europoje yra patyręs kibernetinį priekabiavimą. Internetiniai konfliktai persekioja vaikus į klases, namus ir draugystes, lygiai taip pat, kaip mokykloje prasidėjusios problemos gali tęstis telefone dar ilgai po pamokų pabaigos. 

Vaikui tada nelieka saugios vietos ir momento, kai patyčios baigtųsi.

Kai tai atsitinka, vaikai ir tėvai turi žinoti, kur gali kreiptis pagalbos. „Saugesnio interneto centrų“ pagalbos linijos teikia konfidencialią ir profesionalią pagalbą, todėl būtina užtikrinti jų ilgalaikį ir tvarų finansavimą.

Pagalba po to, kai žala jau padaryta, yra būtina, tačiau ne mažiau svarbi yra ir prevencija. Būtent todėl EPP frakcija taip pat siekia stipresnio skaitmeninio ir žiniasklaidos švietimo. Vaikai turėtų suprasti, kodėl žmonės kartais elgiasi kitaip už ekrano ir kodėl empatija internete yra ne mažiau svarbi nei bendraujant akis į akį. Tėvams ir mokytojams taip pat reikalinga praktinė pagalba, kad jie suprastų, kokiomis platformomis naudojasi vaikai, ir žinotų, ką daryti, kai kas nors nutinka. 

Europa neprasideda nuo nulio. Mes jau turime taisykles, reglamentuojančias duomenų apsaugą, internetines platformas, reklamą ir dirbtinį intelektą. Tačiau jų vykdymas tebėra nevienodas, o spragos išlieka. 

EPP frakcijos požiūris – nereguliuoti vien dėl reguliavimo. Pirmiausia turi būti tinkamai užtikrintas esamų taisyklių vykdymas. Ten, kur išlieka tikros spragos, ypač susijusios su priklausomybę sukeliančiu ir manipuliaciniu dizainu, jos turėtų būti užpildytos nedubliuojant jau galiojančių teisės aktų. 

Kito įstatymo priėmimas savaime nėra sėkmės rodiklis. Svarbu tai, ar vaikas, atidaręs programėlę, susiduria su saugesne aplinka.

Per ilgai didžioji diskusijų dalis iš esmės buvo tokia: mažiau naudokitės telefonu, mažiau naršykite, būkite atsargūs, ką spustelėjate. Tai naudingos pamokos. Tačiau yra kažkas nepagrįsto prašyti vaikų išugdyti pakankamą savikontrolę, kad jie galėtų atsispirti produktams, kurie sąmoningai sukurti siekiant pritraukti jų dėmesį.

Vaikai turi pareigų internete. Taip pat ir tėvai bei mokyklos. 

Atsakomybė turi būti proporcinga įtakai. O didžiausią įtaką formuojant skaitmeninę aplinką turi ją kuriančios įmonės.